Kalanetika tapo mano stalo knyga darbe ir per laisvą tarpelį vis padarau vieną kitą pratimėlį. Kadangi dirbu kineziterapeute, dar lankau jogą, tai iš tikrųjų ši knyga leidžia dar plačiau suprasti patį pratimo atlikimą. Apie kalanetiką rasdavau parašyta tai vienam tai kitam žurnale jau gerokai anksčiau. Sudomino tuo, kad padeda išsigydyti nugaros skausmą, o mano darbe – nugaros skausmai – kasdienybė:}. Bet tiek žurnaluose tiek internetiniuose pasiskaitymuose man trūko aiškumo. Jūsų knyga “atvėrė akis“. Aišku, dar giliau suprasčiau mokymuose.

Violeta, Kaunas

♦♦♦

Aš kalanetika itin domiuosi, dažnai įkrentu i visokius Callanetics  tinklalapius… Apie Jūsų knygą sužinojau naršydama internete, užklydau ir vualia!! Radau apie ką galvojau senai, kad galetų būti kažkokia knygelė lietuvių kalba.. Knyga NUOSTABI,skaitau jau trečią kartą, vis kažką pasižymiu pieštuku, viskas labai suprantama ir aišku!! Jūs tikra šaunuolė!! Svarbiausia, kad yra ir apie mityba (kas man aktualu, ir šiaip visoms moterims). Žodžiu knyga mums tikras atradimas!! Mano mama jau skaito tikriausiai kokį penktą kartą,(atiminejam knygą viena iš kitos 😀  ) sakė tokią knygą turėtų turėti kiekviena moteris!!

Sportuojame su mama jau šeštas mėnuo (jai beje 74 metai! ) Sekasi mums gerai (tiksliau jau geriau,nes buvo ooooiii kaip sunku pradžioje). Sportuojame kas antrą dieną. Daugel pratimų pakoregavome būtent Jūsų knygelės pagalba (pasirodo darėme truputėlį ne taip, dabar pasitaisėme!).  O kalanetika šiaip mane įtraukė kaip magnetas, net keista, kad kiekvieno sykio laukiu… Patinka stebėti kūno pokyčius, jaustis po treniruotės ne išsekusiai, o lyg “pasikrovusiai“, kazkaip pasportuoju, pailsiu 10 minutelių ir dar ieškau veiklos namie (nors per diena jos pakanka tikrai) :-D! Kai pradejau sportuoti (sausį), mano kūnas po keletos metų ligų , operacijų , praktiškai lovos režimo, buvo labai labai nusilpęs+anstvoris baisus “užlipo“ (net laiptais  sunku buvo lipti) Labai buvau susirūpinusi dėl savo fizinės būklės, todel pradėjau galvoti ką daryt… Prisiminiau, kad yra kalanetika, na ir pradejom su mama abi sportuoti.. (kad būtų lengviau dviese). Dabar, po pusmečio, jaučiuosi  nepalyginamai geriau! Aišku, dar liko daug nereikalingų kg,bet viskam savas laikas manau …. Kaip sakant, mano kelias kalanetikoje tik prasidejo!!

Ingrida, Mažeikiai

♦♦♦

Ačiū, knygą gavau ir įspūdis geresnis nei tikėjausi! Ne tik išsamiai paaiškinti pratimai, klaidos, bet ir į žmogų žiūrima kaip į visumą, kuris ne tik sportuoja, o ir galvoja, valgo, geria, ir tai taip pat svarbu. Kelis mėnesius esu lankiusi kalanetikos užsiėmimus ir jie mane užkabino. Visur ieškojau informacijos, kad galėčiau sportuoti ir viena namie, bet rasdavau tik nuotrupas. Jūsų knyga išpildė mano svajonę, dėkoju.  Manau, neaiškumų nebus.

Deimantė Karoblytė, Jonavos raj.

♦♦♦

Nuoširdus ačiū už nuostabią, gražiai išleistą knygą „Kalanetika“.

Jūsų knygoje, kaip ir kalanetikoje, viskas dera: talpūs tekstai, žodinga kalba, vaizdumas, gilinimasis į sudėtingas kūno ir sielos problemas. Viskas iki smulkmenų apgalvota, nuosekliai išdėstyta. Gilu … Knygą pagyvina kitų specialistų įdomūs straipsniai, apgalvotos pratimų iliustracijos, ekspertų patarimai. Gebėjimas parašyti taip, kad suprastų įvairaus amžiaus, išsilavinimo, patirties žmonės yra menas. Tą Jūs pasiekėte! (Aš esu iš tų, kurios apie kalanetiką labai mažai žinojo, o dabar prašviesėjo …).

Žavu, kaip kukliai ir taupiai rašote apie save, nors Jūs PIRMOJI Lietuvoje parašėte knygą apie kalanetiką ir ne tik apie ją … Įžvelgiu Jūsų individualumą ir asmenybiškumą (mokytoja ir labai gilus, jautrus ir kūrybingas žmogus).

Linkiu sėkmės, kad ši Jūsų veikla išsirutuliotų į tiriamąjį darbą, tai būtų kitas labai prasmingas etapas. Visi mokomės paprasčiausio dalyko, būti. Visą gyvenimą, kasdien, – kažką įgydami, kažką prarasdami. Pasirinkimas – amžina problema.

Akvilė Bakutienė, Panevėžys

♦♦♦

“Apie savo kelią iki kalanetikos galėčiau pasakoti turbūt taip pat, kaip ir dauguma moterų – niekada nesportavau, mokykloje nedarydavau kūno kultūros, arba darydavau viską, kad tų pamokų išvengčiau. Ir štai – jau 2,5 metų sportuoju. Kodėl toks pokytis?

Esu literatūros mokslininkė ir visada ja norėjau būti. Tai atrodė taip gražu ir romantiška – skaityti knygas ir apie jas rašyti, vaikštinėti į kultūrinius renginius… Žinoma, jokio sporto tame vaizdinyje nebuvo ir negalėjo būti! Tačiau rašydama diplominį darbą buvau priversta skaudžiai suvokti, kad be sporto neapsieisiu, nes visiškai nebegalėjau sėdėti – paskutinius sakinius rašiau stačiom ir kaukdama iš skausmo. Įstojusi į doktorantūrą galutinai suvokiau, kad reikės sportuoti – vardan meilės savo kūnui, kurį buvau ganėtinai apleidusi, mylėdama knygas ir, žinoma, vardan mokslo aukštumų.

Ilgai dairiausi ir ieškojau vietos, kur man patiktų sportuoti. Sakysite, išranki? Taip, sutinku, tačiau esu nepataisoma individualistė ir, deja, (o gal kaip tik – laimei) nepavyko įveikti savęs ir eiti į didžiuosius sporto klubus, arba vadinamąsias sporto “Maximas“. Tad dariausi nugaros masažus, kantriai laukiau ir sulaukiau…  kalanetikos! Tai buvo būtent tai, ko aš tikėjausi ir ko man reikėjo. Nors buvau išbandžiusi jogą, bet supratau, kad kalanetika yra mano mankšta. Dėmesingai ir su deramu aktyvumu subalansuota visam kūnui, tai kantriajai ir begal ištvermingai dėžutei, nešiojančiai sielą.

Pradėjusi sportuoti, po pačios pirmos treniruotės pastebėjau, kad esu linksma ir laiminga. Tai buvo taip gera ir išties pasiilgta. Ir man tai buvo svarbiausias rodiklis, kodėl turiu sportuoti. Nei moteriškasis noras sumažinti kūno linijas ar kokį celiulitą (jis, tiesa, man išlindo tik pradėjus sportuoti, bet po kurio laiko vėl sėkmingai pasislėpė) nebuvo toks reikšmingas ir galingas kaip kad laimės pojūtis ir neskausminga, lanksti nugara.

Pakanka nesikalanetikuoti pora savaičių, kad kūnas skausmiukais imtų reikšti protestą. Jau daugiau nei porą metų mano kuprinėje greta kompiuterio ir knygų visada rasite kuklią sportinę aprangą (marškinėliai, bridžai ir blauzdinės), nes nėra geresnio poilsio ir palaimos po ilgos dienos skaitykloje už  kalanetikos pratimus – visą valandą skirti ištvermingam kūnui ir sau. 

Vienas garsus literatūrologijos profesorius yra itin taikliai – tik dabar tą suprantu – pasakęs: “jei ruošiesi rimtai studijuoti lituanistiką, reikės tvirto užpakalio“. Tai štai, norint tvirto užpakalio, reikia tvirto pilvo, nugaros, viso kūno. O tvirtas kūnas suteikia minčių tvarką, kuri tokia būtina dirbant mokslinį darbą.“

Jūratė Čerškutė, literatūrologė