Statistikos duomenimis, kas trečia Lietuvos moteris nepatiria orgazmo, o kas ketvirta susiduria su šlapimo nelaikymo problema. Įvairių šaltinių duomenimis, daugiau kaip 50 proc. vyresnių kaip 40-ies metų vyrų pasitaiko erekcijos sutrikimų, o pusė penkiasdešimtmečių jau turi prostatos problemų.

Mums įteigta, kad tai yra normalu, o kiekvienai ligai siūlomi vis nauji vaistai. Atseit, senstant turime jausti kryžkaulio skausmus, turime susitaikyti su šlapimo nelaikymu, gimdos ir šlapimo pūslės nusileidimu. Moterys nuolankiai susitaiko ir su tuo, kad beveik nepatiria orgazmo bei nejaučia lytinio potraukio.

Iššūkį šiai nuomonei dar prieš dešimtmetį metė mokslininkė ir gydytoja Benita Contieni. „Lavinant dubens dugno raumenis, nesensta šios srities organai. Pratimai apsaugo nuo jų nusmukimo, išvaržų ir šlapimo nelaikymo, o išsivysčius šiems sutrikimams, gana sėkmingai padeda juos gydyti. Be to, vyrams padeda išvengti prostatos padidėjimo ir organinės kilmės erekcijos sutrikimų“,- sako moteris.

Būdama 43-ejų, nuo vaikystės varginama iškrypusio stuburo ir klubo artrozės B. Contieni netikėtai sužinojo apie dubens dugno raumenis ir ėmė juos treniruoti. Jau trečią dieną nuo nugaros tarsi nukrito sunkus maišas, o stuburas išsitiesė. Ilgainiui moteris atsikratė šių tariamai genetiškai nulemtų ligų bei kasdien kamavusių skausmų.

Besiremdama savo patirtimi, ji sukūrė dubens dugno raumenų lavinimo sistemą ir parašė knygą „Tigro jausmas“ – būtent taip ji apibūdina savo naująją būseną. „Dabar, įkopusi į šeštą dešimtį, galiu pradėti kultivuoti visas sporto šakas, apie kurias kadaise tik svajojau“,- teigia knygos autorė.

Įsitikinimas, kad sendami turime riestis į kuprą, kad turi nykti ir plonėti mūsų griaučiai, egzistuoja tik mūsų galvose. Kasdien judantis kūnas išlieka lankstus ir stiprus iki pat senatvės. Tad dubens dugno raumenų lavinimas – tai dar vienas būdas išsaugoti jaunystę.

Daugelis iš mūsų tikriausiai norėtų užkirsti kelią anksčiau minėtiems senatviniams negalavimams ir mėgautis sekso teikiamais malonumais, tačiau retas turbūt žino, kur gi yra tie dubens dugno raumenys.

Dubens dugnas – plaštakos dydžio ir storio raumenų raizginys, jungiantis gaktikaulį ir uodegikaulį bei vieną sėdynkaulį su kitu. Įtempiant dubens dugno raumenis, nugaros apačioje ima judėti dubenkauliai, stuburo slanksteliai pasislenka į priekį, o klubų sąnariai priartėja vienas prie kito.

„Nuo dubens dugno raumenų stiprumo priklauso ir mūsų laikysena, sąnarių bei apatinės nugaros dalies skausmai. Juk kūne viskas yra susiję. Jeigu mes netaisyklingai stovime ir duodame neteisingą apkrovą sąnariams arba ne tiems raumenims, kurie turėtų mus laikyti, tuomet ir ima skaudėti tuos raumenis bei sąnarius. Jeigu vienur patempsi virvelę, skausmas gali atsirasti visai kitur“,- sako trenerė Eglė Afanasjeva, užsimojusi ir lietuves moteris supažindinti su dubens dugno raumenų mankšta.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Dubens dugną sudaro trys sluoksniai. Žemiausiai esantis išorinis raumenų sluoksnis tarsi kilpa vingiuoja apie žiedinius raumenis. Jie uždaro moters šlaplę, makštį ir išangę, o vyro kūne – apgaubia varpos šaknį, šlaplę ir išangę.

Tarp sąnarių, prie kurių prisitvirtinę šlaunikauliai ir gaktikaulis, tarsi raumenų plokštė ištemptas vidurinis sluoksnis.

Vidinis sluoksnis panašus į vėduoklę, jis jungia uodegikaulį ir šlaunikaulius.

Trenerės teigimu, paprasčiausias būdas pajausti šiuos raumenis – šlapinantis pabandyti sulaikyti šlapimą, t.y. sutraukti žiedinį raumenį. Viduriniam ir vidiniam sluoksniui jau reikalingi specialūs pratimai.

Dubens dugno raumenų lavinimu turėtų susidomėti ir vyrai.

Urologas Frankas Soomeris dar 2002 m. savo tyrimuose lygino viagros ir dubens dugno treniruočių poveikį vyrams, kurie skundėsi erekcijos sutrikimais. Tyrime dalyvavo 120 vyrų. Paaiškėjo, kad geresni rezultatai buvo giliuosius dubens dugno raumenis lavinusių vyrų grupėje, nei vartojusių viagrą.

Šios išvados buvo paskelbtos 2002 m. specializuotame žurnale „European Urology“.

Tikslingai treniruojant dubens dugną, gerėja kraujotaka, o tai saugo nuo būsimų erekcijos sutrikimų ir padeda atsikratyti jau esamų.

Nuo dubens dugno raumenų priklauso, ar dubuo yra stabilus ir kartu paslankus. Treniruojantis galima atsikratyti kryžkaulio srities skausmų, klubų ir kelio sąnarių artrozės, stuburo deformacijų ar tarpslankstelinių diskų išvaržos.

© Moters sveikatos studijos nuotr.

Anot E. Afanasjevos, visos ligos apskritai prasideda nuo sąstingio. „Mūsų kūne vyksta labai daug cheminių procesų, apie kuriuos mes net nenutuokiame. Ir jeigu nejudame, neaktyviname savo kraujotakos bei limfotakos, tai kaip mes galime kalbėti apie imunitetą ir jo stiprinimą? Vietoj to išgeriame tabletę imunitetui gerinti, bet ar tai išties veikia?“,- stebisi trenerė.

„Viskas yra labai paprasta, jeigu vyksta natūraliai. O kai esame priversti visą dieną sėdėti darbe, gyvenimo ir judėjimo ritmas išsikreipia. Juk natūraliai žmogus nebuvo sukurtas sėdėti prie kompiuterio. Jeigu norėjai pavalgyti, turėjai užsiauginti, parsinešti, atlikti daugybę darbų. Vadinasi, vien norėdamas maitintis, turėdavai atlikti tam tikrą grandinę veiksmų. Dabar tam, kad pavalgytumėme, mums nebereikia daryti nieko. O kai nieko nedarome ir nejudame, tai ir kyla įvairūs negalavimai“,- įsitikinusi E.Afanasjeva.

DELFI: http://gyvenimas.delfi.lt/archive/netreniruojami-dubens-dugno-raumenys-slapimo-nelaikymo-ir-anorgazmijos-priezastis.d?id=61113601#ixzz2T5JD7yVo

„Tai kaip narkotikai, terapija, bet tikrai ne sportas“ – tikina Eglės Afanasjevos treniruojamos moterys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Kalanetika – tai mano didysis atradimas, kuris vis patiesina nugarą ir panaikina skausmus, padailina ir padeda išlaikyti formas, leidžia jaustis grakščiai, sveikai ir laimingai, – sako licencijuota kalanetikos mokytoja Eglė Afanasjeva, pirmosios Lietuvoje knygos apie kalanetikos mankštą sudarytoja. 
Su teigiamos energijos nestokojančia ir visapusiška moterimi šį kartą kalbamės, kai dienos šviesą išvydo dar vienas jos kūdikis – beveik devynis mėnesius „nešiota“ knyga.

– Kada suradai kalanetiką ir kodėl ji, Tavo manymu, yra svarbi?
– Kalanetikos „skonį“ pirmą kartą pajutau dar universitete, kai norėjau išbandyti kažką naujo. Tai man buvo didžiulis atradimas, tai buvo tokia mankšta, kokios ilgai ieškojau – moteriška, primenanti šokius, kai jautiesi pakylėta, energinga ir grakšti. Juk jau seniai supratau, jog turime judėti visą gyvenimą, todėl kalanetika man tapo sportinių treniruočių pakaitalu. O ji visų pirma svarbi tuo, jog yra saugi ir tinka beveik visiems. Mankštoje nėra jokių staigių šuoliukų, posūkių, visi pratimai atliekami lėtu tempu, neskubant ir neperžengiant individualių galimybių ribos.
– Kodėl nusprendei parašyti knygą?
– Klientės nuolat klausinėdavo ir prašydavo joms duoti medžiagos apie kalanetiką lietuvių kalba. Kadangi jokios literatūros nebuvo, viskas, ką galėjau pasiūlyti, buvo angliškos knygos ir DVD. Natūralu, jog gimė mintis patenkinti šį savo klienčių prašymą. Iš pradžių buvo mintis tiesiog paruošti lapus, kuriuose būtų pagrindinė informacija. Vėliau sukirbėjo idėja ir apie mažą knygelę, tačiau kad tai išaugs į dviejų šimtų puslapių knygą – tikrai nesitikėjau!
Paruošus pratimus, kas, beje, ir buvo lengviausia, kilo noras suteikti daugiau įdomios ir reikalingos informacijos, jog skaitytoja suprastų ir patį kalanetikos metodą, jo kilmę, filosofiją, įgytų žinių apie savo kūną ir suprastų, kodėl svarbu visuma, t. y. mūsų fizinio kūno ir psichikos vienovė. Tai puiki dovana kiekvienai moteriai.
– Ar galima kalanetika užsiimti pačiam naudojantis knyga?
– Kadangi kalanetika – rami, saugi ir nesudėtinga, ja galima užsiimti ir namie. Rezultatai jaučiami jau po kelių užsiėmimų, o lengvumas, pagerėjusi savijauta ir energijos antplūdis skatina nesustoti. Kai kurios moterys mankštinasi namie, kai kurios su trenerio pagalba, tačiau kas svarbiausia, kad iš niekad nesportavusių moterų jos tampa sistemingai besimankštinančiomis. Tai tampa tiesiog kasdienybe. „Tai kaip narkotikai, terapija, bet tikrai ne sportas“ – juokiasi mano klientės Vilniuje.
– Kokia trenerė ar šokių mokytoja Tau yra autoritetas ir kodėl?
– Na, visų pirma, nors pačios Callan Pinckney (kalanetikos kūrėja – aut. past.) nepažįstu, jos istorija labai mane įkvepia. Dešimt metų keliauti su kuprine po Aziją, grįžus išsigydyti sužalotą kūną ir kautis už savo idėjas tikrai ne kiekvienas galime.
Tikriausiai Callan atkaklumas, profesionalumas ir intuicija labai prisidėjo prie kalanetikos įsitvirtinimo pasaulyje. O treneris ar mokytojas visada žavi savo išmintimi bet kurioje srityje. Ir kartais ne pasiekimai ar diplomai traukia prie žmogaus, bet jo asmeninis žavesys, mąstymas, vidinė ramybė ar tiesiog žinojimas nepaisant amžiaus. Man toks mokytojas, treneris ar šiaip žmogus visuomet yra autoritetas.
– Grįžkime prie Tavo knygos. Ar buvo sudėtinga ją parašyti?
– Pradėsiu nuo įsivaizdavimo, ką tai reiškia – parašyti knygą. Mąsčiau naiviai ir paprastai: na, kas gali būti sudėtingo? Juk surašai, ką moki, ką žinai, ir tiek. Mano knyga – ne romanas, kuriame penki šimtai puslapių. Tai pratimų knygelė, kurią turėčiau parašyti per mėnesį. Deja, toks įsivaizdavimas buvo žaibiškai pakoreguotas atsisėdus prie kompiuterio ir pradėjus mąstyti, tai ką čia vis tik parašysiu. Chaosas galvoje, virtinės minčių, pratimų, patarimų sunkiai gulėsi ant apytuščio lapo…
Tikrai neįvertinau rašymo proceso ir neturėjau aiškios vizijos, ką noriu pasakyti skaitytojoms. Tuomet prasidėjo struktūros, griaučių, turinio dėliojimas, skaitymas daugybės knygų, pradedant žmogaus anatomija, fiziologija, reabilitacija, kineziologija, mankštų sistemomis ir baigiant tradicinės bei populiariosios psichologijos, psichoanalizės knygomis. Vyras juokėsi, jog mūsų namuose knygų daugėjo tiesiog valandomis. Tik perskaičius, išnagrinėjus kalną įvairių literatūros šaltinių, pradėjo dėliotis būsimos knygos struktūra. Rašymas tapo nuolatiniu – dieniniu ir naktiniu – darbu. Ir nors visas šis procesas buvo varginamas ir ilgai truko, jo dėka atradau daugybę naujų patyrimų.
– Kaip derinai darbą, šeimą, namus ir knygos rašymą? Kas buvo sunkiausia, o kas smagiausia?
– Ne visuomet paprasta suderinti visus darbus, šeimą, tvarką namuose ir asmeninius projektus. Esi vienas kaip tas karys lauke, todėl šeimos palaikymas – svarbiausias dalykas, nes juk nuo šeimos narių daugiausia pavagi dėmesio ir laiko. Ir jie, o ne kažkas kitas, turi būti atlaidūs nešvarioms grindims, piktai ar pavargusiai mamai ir žmonai, kuri tingi pasikelti nuo sofos.
Atsimenu, kaip sunku rašius visą naktį, iki penkių ryto, keltis aštuntą valandą ir vesti treniruotes. Sunkiausia man buvo susigyventi su nuolatiniu nuovargiu, miego stygiumi ir dėmesio stoka pačiai sau. Nerasdavau laiko nei kirpyklai, nei parduotuvėms, nekalbant apie pasivaikščiojimą ar kino teatrą. Gyvenimas Vilniaus senamiestyje tapo nematomas ir nejuntamas. Tikrai nenorėčiau taip gyventi nuolat, kadangi pokyčiai ir rezultatai akivaizdūs – išvargęs žvilgsnis, išsausėję plaukai, spuoguota oda ir nuolatinis skubėjimas, lėkimas.
Kalbant apie gerus dalykus, kurių taip pat buvo nemažai, smagiausi man – maži vidiniai atradimai, kuomet kaip vaikas, radęs kokią smulkmeną smėlyje, bėgdavau ir nuolat kartodavau: „O jūs įsivaizduojat, kad yra taip ar anaip? Ir kad įmanoma va šitaip?“
Ir taip nuolat atrasdavau sau naujų įdomių žinių, kurios stipriai praplėtė mano akiratį ir suvokimą apie žmogaus būvį. Taip pat nuostabu buvo sutikti ir pažinti naujų žmonių arba suartėti su mažai pažįstamais, įgyti naujų draugų.
Smagu yra kurti, t. y. galvoti, rūpintis, dėlioti, kaip knyga turėtų atrodyti, kokios nuotraukos čia tiktų ar kokios citatos man šioje vietoje reiktų… Mėgstu patį procesą, todėl knygos rašymas buvo jaudinama patirtis, tikrai daug prisidėjusi prie mano tobulėjimo.
– Ar būta kokių juokingų ar liūdnų istorijų, susijusių su knyga?
– Na taip, juokingų istorijų būta! Apskritai pats žodis kalanetika daug kam neaiškus, ypač vyrams. Kokių jie tik pavadinimų neprigalvoja: klipatronika, kibernetika, teletabika, šachmatika…
Įdomi viršelio istorija. Visą knygos rašymo laikotarpį buvau įsitikinusi, jog viršelį turiu ir apie jo keitimą net nemąsčiau. Kadangi jau buvo suplanuotas pirmasis knygos pristatymas, turėjau terminą, iki kada galiu pristatyti viršelį.
Paskutinę naktį, apie trečią valandą, maketuotojas man atsiunčia suderinti galutinį viršelio variantą. Aš jį „palaiminu“ ir ramiai nueinu miegoti. O iš ryto laukia staigmena: Tomas man pateikia naują, visiškai kitokį viršelio variantą su nuotrauka iš interneto.
Staiga suprantu, kad naujas viršelis nerealus ir aš noriu būtent jo! Be to, absoliučiai visi sutikti žmonės išbalsuoja už šį variantą. Belieka ne tiek jau daug – rasti geros kokybės nuotrauką internete ir susitarti dėl autorinių teisių. Kaip paaiškėja, nuotrauka – fotografo iš Honkongo nuosavybė. Bandymai gauti leidimą ieškant fotografo socialiniuose tinkluose sėkmingi, bet atsakymo niekaip negalime sulaukti. Ir vėl ateina didelis nusivylimas, jog negaliu naudoti šio naujo viršelio, o seno jau nebenoriu…
Lieka vienintelė išeitis – kurti naują viršelį! Ir vėl naktinis darbas, naujų nuotraukų ieškojimas. Labai ačiū Tomui, kuris galiausiai sukuria viršelį tokį, koks jis ir yra dabar.
– Kaip dabar jautiesi, kai knyga jau gyvena savo gyvenimą?
– Jaučiu, jog ši knyga – tai tarsi vienas iš tų kalnų, į kurį jau įkopiau. Tai šturmuota viršūnė, kuri suteikia džiaugsmo, įkvėpimo, pasitenkinimo, kad tu tai padarei, įgyvendinai savo idėją. Kartu ateina suvokimas, jog yra aukštesnių viršūnių, į kurias, matyt, laikui bėgant vis tiek bandysi kopti.
Neseniai įkopęs į šeštąją pasaulio viršūnę grįžo mano draugo tėvas. Suvoki, jog žmonės neįmanomus dalykus padaro įmanomais. Tokie žmonės įkvepia nesustoti.

Kalbino 
Rūta REKAŠIENĖ

http://www.santarve.lt/aktualijos/sveikata/kalanetika-terapija-garantuojanti-gera-savijauta-ir-nuotaika/

Pernai atradusi kalanetiką, J.Šveikauskienė taip susižavėjo jos pratimais, kad dabar sako be šių treniruočių nebeįsivaizduojanti savęs.

Žmogui būtinai reikia judėti. Įkvėpti tyro oro gurkšnį, pamatyti vis kitus metų laikus, visas gamtos spalvas ir atspalvius. Tai ne tik išvėdina plaučius ir širdį, bet ir yra didžiulis penas sielai, duoda begalę teigiamų emocijų.

Žmogui visai nebūtinas televizorius, nes sėdėjimas prie jo yra tiktai tuščiai praleistas laikas.
Kiekvienam vyresniam žmogui būtina rasti laiko sau ir pasirūpinti savo kūnu, nes jis jau nebėra toks dailus, koks buvo 18-os. O kūnas turi būti tiesiog tvarkingas.

Tokius teiginius išsako šilutiškė verslininkė Janina ŠVEIKAUSKIENĖ.

Ne tik išsako, bet ir kasdien jais vadovaujasi, tiesiog – taip gyvena. Jos požiūrio į gyvenimą ir optimizmo galima tik pavydėti ir tikrai verta pasimokyti.

Susitaria su savimi

J.Šveikauskienė sako niekada nebuvusi iš tų žmonių, kurie gyvenimą nugyvena nė kiek neprisilietę prie kokio nors sporto, prie sveikatinimo būdų, ignoruodami šiuos dalykus. Mėgsta ji bet kokį judėjimą. Nors turi galimybę važiuoti, į darbą kasryt jau daug metų eina pėsčiomis ir sako savęs važiuojančios neįsivaizduojanti. Įsitikino, jog važiuodama automobiliu niekada nepamatys ir nepajaus tiek grožio, tiek besikeičiančių gamtos spalvų, kiek pamato ir pajaučia eidama pėsčiomis.

Ji turi „susitarimą su savimi“ – kas sekmadienį nueiti savo tradicinį ratą. Tas ratas – nuo miesto centro iki užmiestyje esančių „Dobilo“ sodų, kur ji turi sklypelį, ir atgal. Tai vėl – galimybė pasigrožėti gamta, kuri, anot Janinos, keičiasi ne tik kartu su metų laikais, ji kiekvieną savaitgalį būna vis kitokia.

Darbas sode verslininkei – dar vienas neišmatuojamas malonumas, kurio imasi, kai tik gamta leidžia, ir dirba tol, kol ji leidžia rudenį.

„Dirbu sėdimą darbą. Per dieną pavargsta akys, sustingsta kūnas, tai kaip kitaip galėčiau elgtis laisvalaikiu? Judėjimas – didžiausia sielos ir kūno atgaiva“, – net nustemba, išgirdusi klausimą apie netingėjimą vaikščioti ir kapstytis sode.

Kalanetiką atrado pilką rudenį

Šįkart su Janina kalbamės ir apie dar ne visiems girdėtą mankštą. Mat nuo praėjusio rudens moteris susižavėjo kalanetika.

Kaip ją atrado? Truktelėjusi pečiais Janina prisimena, kad ruduo, kaip ir kasmet, buvęs toks pilkas ir liūdnas metų laikas, o čia dar ir sode darbų nebeliko. Pajutusi fizinės veiklos stygių kartą ji surinko sporto klubo „Oazis“ telefono numerį ir pasidomėjo, kas ten siūloma. O nuėjusi pirmą kartą pataikė tiesiai į kalanetikos treniruotę. „Ir iš karto supratau, kad tai kaip tik tas, ko man reikia“, – šiandien prisimena.

Kalanetika – raumenų tempimo pratimai. Janina apie jau pamėgtą sporto rūšį gali pasakoti ilgai ir uždegančiai. Tai, anot jos, labai gražūs ir įdomūs pratimai, kurie stangrina kūną, aktyvina giliųjų raumenų darbą. Jie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai lengvi, net pasyvūs, tokie, kuriems atlikti nereikia didelės energijos. Bet naujokas ne kiekvieną tokį pratimą gali atlikti teisingai ir pakankamai ilgai, todėl jie dar vadinami pratimai kantriesiems.

Dar tai – harmoningas susikaupimas, tiesiog buvimas su savimi, kai ilsisi mintys, o dirba tik raumenukai. Anot Janinos, paskaičiuota, kad vieno užsiėmimo metu medžiagų apykaita organizme taip pagreitėja ir pagamina tiek energijos, kad organizmas tą susidariusią energiją eikvoja dar 12 valandų po treniruotės.

Padeda lieknėti elegantiškai

„Kalanetika išjudina visus miegančius kūno raumenis, todėl sakoma, kad ji priverčia lieknėti elegantiškai. Šie pratimai padeda išlaikyti eleganciją, gracingumą, atskleidžia moteriškumą“, – pagyrų savo pomėgiui negaili pašnekovė.

Tiesa, ji nuvilia tas greito lieknėjimo šalininkes, kurios tikisi, jog vos kelias dienas lankiusios treniruotes neteks keliolikos kilogramų. Verslininkė nesiekia lieknėti ir nesiūlo kitoms moterims gyventi tik sutokia siekiamybe. Anot Janinos, kur kas svarbiau, kad kūnas būtų tiesiog tvarkingas. O kad taip būtų, juo turime rūpintis.

Lankant kalanetikos treniruotes kūno svoris beveik nesikeičia, nes kūno riebalus pakeičia raumenys. Užtat bėgant savaitėms pastebimai kinta kūno formos: jos tampa stangrios ir ypač moteriškos, sumažėja apimtys.

Janina nesako, kad jai vis viena, kaip atrodo. Atvirkščiai, ji be jokio veidmainiavimo pripažįsta tai, ką dažna Lietuvos moteris drįsta prisipažinti tik pačiai sau: mums smagu ir jaučiame vidinį pasitenkinimą tada, kai atrodome taip, kaip atrodyti norime, kai tiesiog patinkame pačios sau.

Bet kai tau jau nebe 18 metų, kuomet buvai dailus vien todėl, kad buvai jaunas, dėl tokio rezultato reikia šiek tiek pasistengti. Todėl, anot Janinos, nenuostabu, kad būtent kalanetiką pasirenka daugelis pasaulyje žinomų šou verslo žvaigždžių.
Be to, kalanetikos pratimai atpalaiduoja stuburą, įtemptus kaklo raumenis, o tuomet dingsta ir stuburo skausmai. Tą Janina jau irgi pajuto pati.

Iš treniruočių grįžta pakylėta

Na, o galiausiai ji akcentuoja teigiamas emocijas, kurios neišvengiamai lydi kiekvieną treniruotę. Grojanti rytietiška muzika, žvakės, kurių negaili trenerė, spalvingas salės apšvietimas – visus šiuos treniruočių palydovus Janina irgi vadina atgaiva protui, sielai, kūnui, smegenims, širdžiai, mintims…

Dar vienas malonumas, kurį jai suteikia 3 kartus per savaitę lankomos treniruotės, yra bendravimas su čia besilankančiomis moterimis. „Matau, kad jos, palikusios už sporto salės durų kasdienybės rūpesčius, ilsisi, rimsta, atsikrato per darbo dieną susikaupusio streso, mielai bendrauja viena su kita. Ir tampa gera būti šalia jų, šalia bendraminčių“, – sako Janina.

Janina nustebina dar kartą, prisipažinusi, jog vos per kelis mėnesius tapo… kitokia. „Taip, taip – būtent kitokia esu ir visiems tai galiu patvirtinti. Esu atviresnė pasauliui, daugiau bendrauju, atrandu daugiau sau įdomių dalykų. O tai, manau, todėl, kad iš treniruočių grįžtu pakylėta“, – smagiai pasakoja verslininkė.

Būtinai išnaudos vasarą

Negi treniruotės nepalieka fizinio nuovargio? – stebimės.

Čia Janina pagalvoja, bet tuoj pat prisipažįsta, jog šiokį tokį nuovargį, žinoma, jaučianti, bet vis tiek būna labai gera. Juolab kad treniruotės nėra vienodos, pratimai nuolat keičiami.

Pasibaigus 45-50 minučių trunkančiai treniruotei Janina dar irgi neskuba namo. „Prisiliečiu prie visko, ką siūlo „Oazis“, – sako ji. Apsilanko saunoje, paplaukioja baseine. Vanduo jai irgi didžiulė atgaiva. Visai nebūtina aktyviai plaukioti, galima tiesiog pasyviai pagulėti. Vanduo Janiną ir ramina, ir atgaivina.

Sporto klubas, anot pašnekovės, tapo nebeatsiejama jos gyvenimo dalimi. Todėl pasidomime, kaip bus pavasarį ir vasarą, kai vėl skubės į sodą? Ar beliks laiko ir kalanetikai?

Janina pripažįsta turėsianti daryti pertrauką, nes visko tikrai neaprėpsianti, o išnaudoti vasarą būtinai pasistengsianti. Juo labiau kad tos vasaros pas mus – tiek mažai. Suderinti buvimą gamtoje ir treniruotes ji tikisi ilgiausiai nebent iki gegužės.

Bet po vasaros juk vėl ateis ruduo…

Televizorius – laiko vagis

Jau nebeištveriame ir klausiame, ar šiai moteriai dar lieka laiko bent retkarčiais pažiūrėti kokią televizijos laidą?

„Oi, ką jūs, aš net neturiu televizoriaus“, – nuoširdžiai nustemba ir patikslina, kad jo neturi jau 8-erius metus.

Janina tikina visai nepasigendanti tos „kalbančios dėžės“, nes ją jai kompensuoja visai kiti dalykai. Pasaulio naujienas ji perskaito internete, o jei grįžta ypač pavargusi, geriausias poilsis jai būna muzika ir knyga. Tai kam tada televizorius reikalingas?..

Televizorių ji vadina laiko vagimi. „O kaip kitaip jį pavadinti, jei beveik nieko prasminga jame nepamatysi? Na, nebent keletą pažintinių laidų“, – sako Janina. Ji įsitikinusi, jog bent artimiausiais metais televizoriaus jai dar nereikės.

Raskime laiko sau

Kiekvienas žmogus, o ypač – kiekviena moteris, turime rasti laiko sau. Rasti tai, kas mums labiausiai priimtina, rasti harmoniją su savo vidumi. Turime mylėti save ir nebijoti būti savimi. Turime neprapulti pilkoje kasdienybėje. Nes to mūsų gyvenimo yra tik tiek, kiek jo yra. Ir daugiau niekas nepridės.

Tokia, trumpai tariant, yra Janinos Šveikauskienės filosofija, padedanti jai gyventi, dirbti, šypsotis, jaustis puikiai. Gal ir jums padės?

PENKTADIENIS, 24 VASARIS 2012 20:00 VILIJA BUDRIKIENĖ
Daugiau skaitykite: http://www.silutesnaujienos.lt/index.php/sveikatos-saltinis/pazintis/1616-verslinink-jveikauskien-kalanetika-tai-ko-man-reikia#ixzz28GXfSaMc

Kalanetika drąsiai konkuruoja su joga bei pilateso mankšta. Ir neretai laimi didesnį sulieknėti norinčių moterų palankumą, nes ją praktikuojančios pastebėjo, jog svorį meta greičiau nei užsiimdamos kita mankšta.

http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/kalanetika-ideali-manksta-ir-verslininkei-ir-namu-seimininkei.d?id=14002355#ixzz26U5FLIXQ

Kalanetika – mankštos būdas, padedantis atsikratyti papildomų kilogramų, gerinantis bendrą fizinę būklę bei kraujotaką. Šie pratimai išpopuliarėjo dėl gebėjimo greitai pakeisti moteriškas kūno formas. Tiesa, dabar jie taip pat tampa populiarūs, nes padeda žmonėms, turintiems stuburo problemų dėl skoliozės, lordozės, darbinių ar nelaimingų atsitikimų, silpnų pilvo raumenų ar kitų priežasčių.

http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/pratimai-norincioms-suliekneti-dailiai.d?id=48438759#ixzz26U4C51yM

Pasitikėjimą savimi ir gerą savijautą atgavusi mokytoja bendruomenės moterims tapo trenere.

Įspūdingiems pokyčiams Linai Vaičiulienei nereikėjo nei skrandžio operacijos, nei alinančių dietų.

Amerikietės atradimas

Linos atrastas grožio ir geros savijautos raktas – kalanetika. Du kartus per savaitę Tytuvėnų (Kelmės r.) bendruomenės moterims ji veda užsiėmimus.

Kalanetika yra viena kūno treniruočių sistemų, kurią sukūrė ir prieš tris dešimtmečius pagarsino amerikietė Kalan Pinkni (jos vardu ir pavadinta sistema). Baleto, jogos ir kitokius švelnios mankštos pratimus apimanti kalanetika ugdo plastiką bei grakštumą, kurie yra svarbūs kiekvienai moteriai. Apsieinama be staigių judesių, šuoliukų, taigi ši sistema ypač tinka toms, kurios nemėgsta ar negali aktyviai mankštintis. Pratimai tinka bet kurio amžiaus ir sudėjimo moterims, taip pat ir toms, kurios skundžiasi nugaros, pečių, sprando skausmais, atsirandančiais dėl ilgo sėdėjimo.

Mankšta kūnui ir sielai

L.Vaičiulienė tvirtina, kad mankštinantis pagal kalanetikos sistemą padaugėja energijos, išnyksta įtampa nugaros, pečių srityje, tampa lengviau kvėpuoti, gerėja laikysena ir savijauta apskritai. Nepaisant lengvo nuovargio, organizmas įgauna naujų jėgų.

„Taip mankštindamiesi mes stabdome senėjimo procesą: moksliškai įrodyta, kad mažėja cholesterolio kiekis kraujyje, mažiau sąnariuose kaupiasi druskos, stiprėja raumenys, susireguliuoja kraujospūdis ir pulsas. Sportuojant geriama daug vandens, taigi šalinami ir toksinai, – pasakoja Lina. – Be to, mankštindamiesi atsikratome kasdienių rūpesčių, nes kalanetikos pratimai reikalauja išskirtinio susikaupimo ir koncentracijos į savo kūną.“

Užsiėmimus pamėgusios moterys lieknėja – tai lemia aktyvesnė medžiagų apykaita, nykstanti įtampa ir įprotis ją malšinti maistu. Poveikis kūno linijoms daug efektyvesnis negu po aerobikos ar kūno dizaino treniruočių.
Buvo sau bjauri

„Svėriau 96 kilogramus. Buvau bjauri sau ir, manau, aplinkiniams, bet nieko su savimi padaryti negalėjau. Bandžiau sportuoti, bet greitai supratau, kad tai – ne man. Greitai uždusdavau, svoris neleido atlikti daugelio pratimų. O vieną dieną prasidėjo dideli skausmai, kad aš net ligoninėje atsidūriau. Pirmasis gydytojo patarimas buvo susirūpinti savo svoriu“, – prisimena Lina.

Moteris pradėjo atkakliai ieškoti sau tinkamos treniruočių rūšies. Netikėtai sesuo pasiūlė išmėginti kalanetikos užsiėmimus, kuriuos pati buvo pradėjusi lankyti. Pasidomėjusi Lina greitai patikėjo, kad kalanetika gali būti būtent tai, ko ilgai ieškojo.

Buvo tik vienas keblumas – didokas atstumas važinėti į užsiėmimus Šiauliuose: pusšimtis kilometrų į vieną pusę, tiek pat į kitą. Dažnai neprivažinėsi. Todėl Lina susirašė visus pratimus bei išsiaiškino metodiką ir pradėjo mankštintis savarankiškai.

Treniruotė susideda iš trijų dalių: apšilimo, kurio metu sužadinami raumenys, statinių „impulsinių“ pratimų raumenims stiprinti ir tempimo pratimų, atpalaiduojančių kūną.

Draugės paprašė padėti

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Pakoregavus kai kuriuos mitybos įpročius, jau po kelių mėnesių visi ėmė pastebėti, kaip Lina tiesiog akyse pradėjo keistis. Per metus ji atsikratė 35 kilogramų. Žmonės moterį net gatvėje sustabdydavo klausdami, kaip jai tai pavyko? Ji neturėjo, ko slėpti, noriai dalijosi savo patyrimu.

„O praėjusį rudenį kelios mano kolegės paprašė, kad joms parodyčiau, kaip aš mankštinuosi namuose. Susiradome laisvą kamputį mokykloje, ir parodžiau. Tada jos paprašė dar vienos pamokos, kad geriau viską įsimintų. Aš sutikau, bet į antrą mūsų mankštą jau atėjo daugiau moterų. Trečiąkart – dar daugiau“, – pasakoja Lina.

Netyčia tapusi trenere L.Vaičiulienė džiaugiasi, kad nebereikia vienai mankštintis, o kartu – kad gali padėti kitoms, norinčioms sulieknėti ar pataisyti sveikatą. Šiaip jau tie du dalykai tarpusavyje nė neatskiriami. Linai judėjimo naudos moterims įrodinėti nereikia. Ji pati yra gyvas ir labai akivaizdus įrodymas.

Nemėgstate intensyvių treniruočių, dietos jums – didžiausia kančia? Išbandykite greitą ir veiksmingą lieknėjimo mankštą – kalanetiką.

Shutterstock nuotr. / Joga

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/sielai-ir-kunui/gyvenkite-sveikai/kalanetika-lengvas-budas-liekneti-561-232086#ixzz26TvabUXC

2012 liepos 7d. 22:30