Ieškančioms argumentų nesportuoti

„Moterys norėtų sportuoti, bet baiminasi didelio fizinio krūvio, sunkių pratimų, prakaito ar tiesiog… pritingi. Tačiau su kalanetika, dar kartais meiliai vadinama „tinginukių mankšta“, sportas tampa malonumu: pratimai atliekami lėtai, ramiai, mankštinantis nepervargstama, nealinama širdis ir sąnariai“, – sako Eglė Afanasjeva, treniruočių studijos „Stimulus“ kalanetikos trenerė ir knygos „Kalanetika. Atradimams įkvepianti mankšta“ autorė. Pasak jos, kalanetika įkvepia ir suteikia drąsos visoms, kurios nemažai laiko praleido ieškodamos argumentų nesportuoti.

 

Kas sukūrė kalanetiką?

Kalanetikos metodo autorė Callan Pinckney nuo vaikystės turėjo įgimtą stuburo išvaržą ir deformuotą dubenį ir kojas. Peržengusiai trisdešimtmetį Callan gydytojai sakė, kad tik operacija ją išgelbėtų nuo neįgaliojo vežimėlio. Tačiau moteris ryžosi ieškoti savo kelio ir derindama įvairius mankštos būdus, panaudodamą keliolikos metų baleto patirtį, prieš maždaug tris dešimtis metų sukūrė saugų mankštos metodą, padedantį atsikratyti nugaros skausmų ir sutvirtinti kūną.

 Atsargūs ir švelnus judesiai – pasikartojantys giluminių raumenų įtempimai ir „baletiniai“ lankstumo pratimai ne tik ištiesino Callan nugarą, bet ir padailino jos figūrą: pakėlė sėdmenis, sustiprino šlaunis, paplonino liemenį. Callan Pickney „išradimą“ tuoj pat pamėgo visas pasaulis – pradedant kino žvaigždėmis ir baigiant namų šeimininkėmis.

Į Lietuvą kalanetika atkeliavo apie 2000-uosius, o pastaruoju metu šią mankštą savo dienotvarkėje įrašė TV laidų vedėja Lavija Šurnaitė-Kairienė, aktorė Monika Vaičiulytė, teisininkė Oksana Zlatkovaitė.

Ko tikėtis iš šios mankštos?

Didžiausias kalanetikos skirtumas nuo įprastų sportinių užsiėmimų – būdas, kaip vyksta mankšta. Treniruotės metu skamba tik rami muzika, akcentuojamas sąmoningumas – susikaupimas į savo kūno pojūčius ir į taisyklingą pratimų atlikimą. Kvėpuojama laisvai ir ramiai. Nėra skubėjimo, tikslo pataikyti į muzikos ritmą, choreografinių kombinacijų, šuoliukų ar staigių judesių, kuriuos atliekant iškyla grėsmė patempti raumenis.

Kalanetikos pagrindą sudaro raumenų tvirtinimo ir tempimo pratimai, atliekami pulsuojant labai maža amplitude (iki 1 cm) – suspaudžiant arba tempiant raumenį. Vidutiniškai tai trunka 1 minutę. Pakanka naudoti tik savo kūno svorį ir jėgą, bet gali būti naudojamos ir papildomos priemonės (baleto atrama, svareliai, kamuoliai, lazdos, gumos ir kt.). Vienu metu dažniausiai treniruojama viena raumenų grupė (pvz., tik sėdmenys, tik šlaunys ar kt.). Atliekant pratimus tam tikrose pozose treniruojami sunkiai pasiekiami, dažniausiai anksčiau „neatrasti“ gilieji raumenys.

Pratimai stangrina kūną, nedidina jo masės, „nepumpuoja“ raumenų – tiesiog išryškinama unikalias kūno linijas. Formuojamas proporcingas, grakštus kūno siluetas. Dailėja ypač probleminės vietos – šlaunys, klubai, sėdmenys, liemuo. Kūnas įgauna harmoningas, proporcingas formas.

Kaip kilo mintis paruošti knygą apie kalanetiką?

Per treniruotes moterys nuolat klausinėdavo ir prašydavo joms duoti medžiagos apie kalanetiką lietuvių kalba. Viskas, ką galėjau pasiūlyti, buvo angliškos knygos ir DVD. Iš pradžių gimė mintis paruošti lapus, kuriuose galėtų būti pagrindinė informacija. Vėliau pagalvojau ir apie mažą knygelę, o kad tai išaugs į dviejų šimtų puslapių knygą – nesitikėjau.

Kas buvo sunkiausia?

Atsimenu, kaip sunku visą naktį rašius iki penkių ryto ryte aštuntą valandą keltis vesti treniruočių. Todėl sunkiausiai man buvo susigyventi su nuolatiniu nuovargiu, miego stygiumi ir dėmesio stoka pačiai sau. Juk nebuvo laiko nei į kirpyklą užbėgti, nei į parduotuvę užeiti, nekalbant apie pasivaiksčiojimą ar kino teatrą. Gyvenimas Vilniaus senamiesty tapo nematomu ir nejuntamu, žvilgsnis išvargęs, plaukai išsausėję ir net odą „papuošė“ spuogai.

Smagu, kad šeimos (vyro ir sūnaus) palaikymas buvo besąlygiškas, nes juk nuo jos daugiausia nuvagi dėmesio ir laiko. Ir tik šeimynykščiai, o ne kažkas kitas, turi būti atlaidūs nešvarioms grindims, piktai ar pavargusiai mamai ir žmonai, kuri tingi atsikelti nuo sofos.

Tačiau vaikaičiams tikrai bus ką papaskoti?

Įdomi knygos viršelio istorija. Visą rašymo laiką buvau įsitikinusi, jog viršelį turiu ir apie jo keitimą nė nemąsčiau. Ir štai paskutinę naktį prieš atiduodant knygą spausdinti, apie trečią valandą, maketuotojas man atsiunčia suderint galutinį viršelio variantą. Aš jį palaiminu ir ramiai nueinu miegot. O iš ryto laukia staigmena – maketuotojas pateikia naują, visiškai kitokį viršelio variantą su nuotrauka iš interneto.

Didžiausiam savo siaubui suprantu, kad naujas viršelis nuostabus ir aš noriu būtent jo. Belieka ne tiek jau daug, tik rasti geros kokybės nuotrauką internete ir susitarti dėl autorinių teisių. Pasirodo, nuotrauka – fotografo iš Honkongo nuosavybė. Bandymai gauti leidimą ieškant fotografo socialiniuose tinkluose sėkmingi, bet atsakymas ateina neigiamas – negaliu naudoti naujo viršelio, o seno jau nebenoriu.

Lieka vienintelė išeitis – kurti naują viršelį! Ir vėl naktinis darbas, varantis iš proto naujų nuotraukų ieškojimas.

Kaip dabar jautiesi, jau po visko?

Knyga – tai tarsi vienas iš tų kalnų, į kurį jau įkopiau. Bet štai neseniai užkariavęs šeštąją pasaulio viršūnę grįžo vieno mano draugo tėvas. Tuomet suvokiau, kad žmonės neįmanomus padaro įmanomais. Tokie pavyzdžiai įkvepia nesustoti.

2012 08 22 parašė Rimantė Gasparaitienė, http://www.eitne.lt

Reklama