Author Archives: Egle
Pratimai dubens sričiai stiprinti
Lankstumą gerinantys pratimai
Pratimai sveikai nugarai
Pratimai patrauklioms kojų linijoms formuoti
Pratimai dailiam pilvukui
Netreniruojami dubens dugno raumenys – šlapimo nelaikymo ir anorgazmijos priežastis?
Statistikos duomenimis, kas trečia Lietuvos moteris nepatiria orgazmo, o kas ketvirta susiduria su šlapimo nelaikymo problema. Įvairių šaltinių duomenimis, daugiau kaip 50 proc. vyresnių kaip 40-ies metų vyrų pasitaiko erekcijos sutrikimų, o pusė penkiasdešimtmečių jau turi prostatos problemų.
Mums įteigta, kad tai yra normalu, o kiekvienai ligai siūlomi vis nauji vaistai. Atseit, senstant turime jausti kryžkaulio skausmus, turime susitaikyti su šlapimo nelaikymu, gimdos ir šlapimo pūslės nusileidimu. Moterys nuolankiai susitaiko ir su tuo, kad beveik nepatiria orgazmo bei nejaučia lytinio potraukio.
Iššūkį šiai nuomonei dar prieš dešimtmetį metė mokslininkė ir gydytoja Benita Contieni. „Lavinant dubens dugno raumenis, nesensta šios srities organai. Pratimai apsaugo nuo jų nusmukimo, išvaržų ir šlapimo nelaikymo, o išsivysčius šiems sutrikimams, gana sėkmingai padeda juos gydyti. Be to, vyrams padeda išvengti prostatos padidėjimo ir organinės kilmės erekcijos sutrikimų“,- sako moteris.
Būdama 43-ejų, nuo vaikystės varginama iškrypusio stuburo ir klubo artrozės B. Contieni netikėtai sužinojo apie dubens dugno raumenis ir ėmė juos treniruoti. Jau trečią dieną nuo nugaros tarsi nukrito sunkus maišas, o stuburas išsitiesė. Ilgainiui moteris atsikratė šių tariamai genetiškai nulemtų ligų bei kasdien kamavusių skausmų.
Besiremdama savo patirtimi, ji sukūrė dubens dugno raumenų lavinimo sistemą ir parašė knygą „Tigro jausmas“ – būtent taip ji apibūdina savo naująją būseną. „Dabar, įkopusi į šeštą dešimtį, galiu pradėti kultivuoti visas sporto šakas, apie kurias kadaise tik svajojau“,- teigia knygos autorė.
Įsitikinimas, kad sendami turime riestis į kuprą, kad turi nykti ir plonėti mūsų griaučiai, egzistuoja tik mūsų galvose. Kasdien judantis kūnas išlieka lankstus ir stiprus iki pat senatvės. Tad dubens dugno raumenų lavinimas – tai dar vienas būdas išsaugoti jaunystę.
Daugelis iš mūsų tikriausiai norėtų užkirsti kelią anksčiau minėtiems senatviniams negalavimams ir mėgautis sekso teikiamais malonumais, tačiau retas turbūt žino, kur gi yra tie dubens dugno raumenys.
Dubens dugnas – plaštakos dydžio ir storio raumenų raizginys, jungiantis gaktikaulį ir uodegikaulį bei vieną sėdynkaulį su kitu. Įtempiant dubens dugno raumenis, nugaros apačioje ima judėti dubenkauliai, stuburo slanksteliai pasislenka į priekį, o klubų sąnariai priartėja vienas prie kito.
„Nuo dubens dugno raumenų stiprumo priklauso ir mūsų laikysena, sąnarių bei apatinės nugaros dalies skausmai. Juk kūne viskas yra susiję. Jeigu mes netaisyklingai stovime ir duodame neteisingą apkrovą sąnariams arba ne tiems raumenims, kurie turėtų mus laikyti, tuomet ir ima skaudėti tuos raumenis bei sąnarius. Jeigu vienur patempsi virvelę, skausmas gali atsirasti visai kitur“,- sako trenerė Eglė Afanasjeva, užsimojusi ir lietuves moteris supažindinti su dubens dugno raumenų mankšta.
Dubens dugną sudaro trys sluoksniai. Žemiausiai esantis išorinis raumenų sluoksnis tarsi kilpa vingiuoja apie žiedinius raumenis. Jie uždaro moters šlaplę, makštį ir išangę, o vyro kūne – apgaubia varpos šaknį, šlaplę ir išangę.
Tarp sąnarių, prie kurių prisitvirtinę šlaunikauliai ir gaktikaulis, tarsi raumenų plokštė ištemptas vidurinis sluoksnis.
Vidinis sluoksnis panašus į vėduoklę, jis jungia uodegikaulį ir šlaunikaulius.
Trenerės teigimu, paprasčiausias būdas pajausti šiuos raumenis – šlapinantis pabandyti sulaikyti šlapimą, t.y. sutraukti žiedinį raumenį. Viduriniam ir vidiniam sluoksniui jau reikalingi specialūs pratimai.
Dubens dugno raumenų lavinimu turėtų susidomėti ir vyrai.
Urologas Frankas Soomeris dar 2002 m. savo tyrimuose lygino viagros ir dubens dugno treniruočių poveikį vyrams, kurie skundėsi erekcijos sutrikimais. Tyrime dalyvavo 120 vyrų. Paaiškėjo, kad geresni rezultatai buvo giliuosius dubens dugno raumenis lavinusių vyrų grupėje, nei vartojusių viagrą.
Šios išvados buvo paskelbtos 2002 m. specializuotame žurnale „European Urology“.
Tikslingai treniruojant dubens dugną, gerėja kraujotaka, o tai saugo nuo būsimų erekcijos sutrikimų ir padeda atsikratyti jau esamų.
Nuo dubens dugno raumenų priklauso, ar dubuo yra stabilus ir kartu paslankus. Treniruojantis galima atsikratyti kryžkaulio srities skausmų, klubų ir kelio sąnarių artrozės, stuburo deformacijų ar tarpslankstelinių diskų išvaržos.
Anot E. Afanasjevos, visos ligos apskritai prasideda nuo sąstingio. „Mūsų kūne vyksta labai daug cheminių procesų, apie kuriuos mes net nenutuokiame. Ir jeigu nejudame, neaktyviname savo kraujotakos bei limfotakos, tai kaip mes galime kalbėti apie imunitetą ir jo stiprinimą? Vietoj to išgeriame tabletę imunitetui gerinti, bet ar tai išties veikia?“,- stebisi trenerė.
„Viskas yra labai paprasta, jeigu vyksta natūraliai. O kai esame priversti visą dieną sėdėti darbe, gyvenimo ir judėjimo ritmas išsikreipia. Juk natūraliai žmogus nebuvo sukurtas sėdėti prie kompiuterio. Jeigu norėjai pavalgyti, turėjai užsiauginti, parsinešti, atlikti daugybę darbų. Vadinasi, vien norėdamas maitintis, turėdavai atlikti tam tikrą grandinę veiksmų. Dabar tam, kad pavalgytumėme, mums nebereikia daryti nieko. O kai nieko nedarome ir nejudame, tai ir kyla įvairūs negalavimai“,- įsitikinusi E.Afanasjeva.
Kalanetikos pradininkė Lietuvoje Eglė Afanasjeva: „Kalanetika – atradimams įkvepianti mankšta“
Asmeninio arch. nuotr.Eglė Afanasjeva – kalanetikos mokytoja, knygos „Kalanetika – atradimams įkvepianti mankšta“ autorė. Eglė pasakoja, kad kalanetika jai primena šokį, nes ši mankšta priverčia kiekvieną moterį pasijausti pakylėta, energinga, grakščia ir tiesiog laiminga.
Kalanetikos mokytoja neabebejoja, kad kiekviena moteris turėtų užsiimti moteriška mankšta, kuri padedu pamilti save ir savo kūną. Juk tik tokiu būdu galima pasiekti geriausių rezultatų.
Sporto portalas SportIN.lt džiaugiasi, kad Eglė sutiko bendradarbiauti ir mūsų skaitytojus supažindinti su kalanetika bei kitomis moteriškomis mankštomis ir paslaptimis. Daugiau patarimų laukite ateityje.
– Esate kalanetikos pradininkė Lietuvoje. Kuo jus sužavėjo ši mankšta?
– Atsimenu, jog po pirmosios kalanetikos treniruotės pasijaučiau tarsi ant sparnų! Grįžus namo visą vakarą mane lydėjo neišpasakytas lengvumo jausmas… Taip pat savotiškas gyvumas ir jokio nuovargio. Man tai labai patiko. Mintyse sau pasakiau – tai mankšta, kurios man reikia. Mano kūnui, sielai ir protui. Pratimai nepasirodė itin sudėtingi, buvo lengvai atliekami. Atrodo, nieko sudėtingo ir viską reikia daryti labai lėtai, tačiau po mankštos jauti ypatingą kūno laisvumą, didelį energijos antplūdį ir norą vis patiesinti nugarą. Tai tarsi terapija, tarsi vaistas nuo blogos nuotaikos, suglebusio kūno ir ligų.
– Neseniai išleidote pirmąją knygą apie kalanetikos mankštą. Kas paskatino ją išleisti?
– Paskatino lankytojos, kurios besidomėdamos kalanetika vis prašydavo literatūros apie šias mankštas. Kilo mintis paruošti joms šiokios tokios informacijos su pagrindiniais kalanetikos ir saugumo principais. Beruošiant, natūralu, gimė mintis išleisti nedidelę knygutę. Kad tai taps dviejų šimtų lapų knyga – pradžioje nė neplanavau (šypsosi)! Be to, rašant norėjosi, kuo detaliau pateikti kalanetikos istoriją, principus, metodo pagrindą, tuo pačiu šiek tiek papasakoti apie metabolizmą, imuninę ir raumenų sistemą. Kadangi siekiau, jog knyga būtų įvairiapusė, atsirado ir ekspertų – dietologės, psichologės, gydytojų rekomendacijos bei kiti patarimai, kurie susiję su mankšta netiesiogiai. Džiaugiuosi, jog knyga populiari ir sulaukia ypač gerų skaitytojų atsiliepimų.
– Ar galėtumėte sporto portalo SportIN.lt lankytojus supažindinti su kalanetika? Kuo ji išsiskiria iš kitų panašių mankštų?
– Tai, visų pirma, lėto tempo ir žemo intensyvumo mankšta, kurioje rasime jogos elementų, tempimo pratimų bei jėgos stiprinimo pratimų. Išsiskiria tuo, jog tinka bet kokio amžiaus, fizinio pasiruošimo ar kūno sudėjimo žmonėms. Toli gražu ne į visas mankštas ar fitneso treniruotes gali eiti žmonės su nugaros skausmais, braškančiais ir kietais sąnariais ar kitais negalavimais. Be to skiriasi ir tai, kaip vyksta mankšta – akcentuojamas sąmoningumas, susikaupimas į savo kūno pojūčius, į taisyklingą pratimų atlikimą. Tai vadinamoji kūno-proto(angl. mind&body) mankšta. Kvėpuojama laisvai ir ramiai. Nėra skubėjimo, tikslo pataikyti į muzikos ritmą, choreografinių kombinacijų, šuoliukų ar staigių judesių, kuriuos atliekant iškyla grėsmė patempti raumenis. Tai itin saugios treniruotės. Išlaikomas pagrindinis principas – nepakenkti. Kalanetika puikiai gydo sėdimo darbo, nėštumo ar netaisyklingos laikysenos sukeltus nemalonumus, padeda sulieknėti, sureguliuoti alkio pojūtį bei galiausiai padeda geriau pažinti save.
– Ar tiesa, kad kalanetika tinka toms moterims, kurios nemėgsta intensyvių ir varginančių treniruočių?
– Taip, tai tikra tiesa, bet ne tik toms. Kalanetika puikiai tinka visoms, kurios nori sportuoti, tačiau dėl įvairiausių negalavimų, gimdymų, traumų ar nuovargio negali lankyti įprastų sporto klubo užsiėmimų. Arba toms, kurioms tiesiog įprasti užsiėmimai nepatinka. Labai dažnai lankytojoms būna keista, kad pratimus reikia atlikti atsipalaidavus – ne kiekvienai iš pradžių tai pavyksta! O būtent atsipalaidavimas ir sugeneruoja didžiulį kiekį energijos, kurios įgauname mankštos metu. Apskritai, moterys turėtų užsiiminėti moteriška mankšta, kurios metu akcentuojamas kūno plastiškumas, gracija, taisyklinga laikysena, meilė sau ir savo kūnui, kai niekas per prievartą neverčia ir nereikalauja, kai mankšta atliekama sau priimtinu tempu. Tik sąmoninga ir patinkanti mankšta teigiamai veikia ne tik raumenis ir kaulus, bet ir nervų sistemą.
– Ar galėtumėte išduoti paslaptį, kaip išlikti lieknai, sveikai ir energingai?
– Žinoma, sudėtingų paslapčių čia nėra (šypsosi). Ypač svarbu mylėti, saugoti ir pažinti save, suvokiant, kad nuolatinė mankšta, tinkama mityba, teigiamas požiūris į gyvenimo dėsningumus yra sveikatos šaltinis. Liekna figūra, sveikata ir energija yra ženkliai susijusi ir su mūsų psichine sveikata, todėl svarbu palaikyti optimalią ne tik fizinę, bet ir psichinę formą. Kalanetikos metu akcentuojamas sąmoningumas, susikaupimas į save, atsipalaidavimas ir fiziniai pratimai – puikus derinys, norint išlaikyti lieknas formas, puikią sveikatą, energingumą bei teigiamas emocijas. Štai ir atsakymas, kodėl kalanetika tokia populiari mankšta Lietuvoje.
Autorius: Gabrielė Martirosianaitė
Kalanetika – terapija, garantuojanti gerą savijautą ir nuotaiką
„Tai kaip narkotikai, terapija, bet tikrai ne sportas“ – tikina Eglės Afanasjevos treniruojamos moterys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Kalanetika – tai mano didysis atradimas, kuris vis patiesina nugarą ir panaikina skausmus, padailina ir padeda išlaikyti formas, leidžia jaustis grakščiai, sveikai ir laimingai, – sako licencijuota kalanetikos mokytoja Eglė Afanasjeva, pirmosios Lietuvoje knygos apie kalanetikos mankštą sudarytoja.
Su teigiamos energijos nestokojančia ir visapusiška moterimi šį kartą kalbamės, kai dienos šviesą išvydo dar vienas jos kūdikis – beveik devynis mėnesius „nešiota“ knyga.
– Kada suradai kalanetiką ir kodėl ji, Tavo manymu, yra svarbi?
– Kalanetikos „skonį“ pirmą kartą pajutau dar universitete, kai norėjau išbandyti kažką naujo. Tai man buvo didžiulis atradimas, tai buvo tokia mankšta, kokios ilgai ieškojau – moteriška, primenanti šokius, kai jautiesi pakylėta, energinga ir grakšti. Juk jau seniai supratau, jog turime judėti visą gyvenimą, todėl kalanetika man tapo sportinių treniruočių pakaitalu. O ji visų pirma svarbi tuo, jog yra saugi ir tinka beveik visiems. Mankštoje nėra jokių staigių šuoliukų, posūkių, visi pratimai atliekami lėtu tempu, neskubant ir neperžengiant individualių galimybių ribos.
– Kodėl nusprendei parašyti knygą?
– Klientės nuolat klausinėdavo ir prašydavo joms duoti medžiagos apie kalanetiką lietuvių kalba. Kadangi jokios literatūros nebuvo, viskas, ką galėjau pasiūlyti, buvo angliškos knygos ir DVD. Natūralu, jog gimė mintis patenkinti šį savo klienčių prašymą. Iš pradžių buvo mintis tiesiog paruošti lapus, kuriuose būtų pagrindinė informacija. Vėliau sukirbėjo idėja ir apie mažą knygelę, tačiau kad tai išaugs į dviejų šimtų puslapių knygą – tikrai nesitikėjau!
Paruošus pratimus, kas, beje, ir buvo lengviausia, kilo noras suteikti daugiau įdomios ir reikalingos informacijos, jog skaitytoja suprastų ir patį kalanetikos metodą, jo kilmę, filosofiją, įgytų žinių apie savo kūną ir suprastų, kodėl svarbu visuma, t. y. mūsų fizinio kūno ir psichikos vienovė. Tai puiki dovana kiekvienai moteriai.
– Ar galima kalanetika užsiimti pačiam naudojantis knyga?
– Kadangi kalanetika – rami, saugi ir nesudėtinga, ja galima užsiimti ir namie. Rezultatai jaučiami jau po kelių užsiėmimų, o lengvumas, pagerėjusi savijauta ir energijos antplūdis skatina nesustoti. Kai kurios moterys mankštinasi namie, kai kurios su trenerio pagalba, tačiau kas svarbiausia, kad iš niekad nesportavusių moterų jos tampa sistemingai besimankštinančiomis. Tai tampa tiesiog kasdienybe. „Tai kaip narkotikai, terapija, bet tikrai ne sportas“ – juokiasi mano klientės Vilniuje.
– Kokia trenerė ar šokių mokytoja Tau yra autoritetas ir kodėl?
– Na, visų pirma, nors pačios Callan Pinckney (kalanetikos kūrėja – aut. past.) nepažįstu, jos istorija labai mane įkvepia. Dešimt metų keliauti su kuprine po Aziją, grįžus išsigydyti sužalotą kūną ir kautis už savo idėjas tikrai ne kiekvienas galime.
Tikriausiai Callan atkaklumas, profesionalumas ir intuicija labai prisidėjo prie kalanetikos įsitvirtinimo pasaulyje. O treneris ar mokytojas visada žavi savo išmintimi bet kurioje srityje. Ir kartais ne pasiekimai ar diplomai traukia prie žmogaus, bet jo asmeninis žavesys, mąstymas, vidinė ramybė ar tiesiog žinojimas nepaisant amžiaus. Man toks mokytojas, treneris ar šiaip žmogus visuomet yra autoritetas.
– Grįžkime prie Tavo knygos. Ar buvo sudėtinga ją parašyti?
– Pradėsiu nuo įsivaizdavimo, ką tai reiškia – parašyti knygą. Mąsčiau naiviai ir paprastai: na, kas gali būti sudėtingo? Juk surašai, ką moki, ką žinai, ir tiek. Mano knyga – ne romanas, kuriame penki šimtai puslapių. Tai pratimų knygelė, kurią turėčiau parašyti per mėnesį. Deja, toks įsivaizdavimas buvo žaibiškai pakoreguotas atsisėdus prie kompiuterio ir pradėjus mąstyti, tai ką čia vis tik parašysiu. Chaosas galvoje, virtinės minčių, pratimų, patarimų sunkiai gulėsi ant apytuščio lapo…
Tikrai neįvertinau rašymo proceso ir neturėjau aiškios vizijos, ką noriu pasakyti skaitytojoms. Tuomet prasidėjo struktūros, griaučių, turinio dėliojimas, skaitymas daugybės knygų, pradedant žmogaus anatomija, fiziologija, reabilitacija, kineziologija, mankštų sistemomis ir baigiant tradicinės bei populiariosios psichologijos, psichoanalizės knygomis. Vyras juokėsi, jog mūsų namuose knygų daugėjo tiesiog valandomis. Tik perskaičius, išnagrinėjus kalną įvairių literatūros šaltinių, pradėjo dėliotis būsimos knygos struktūra. Rašymas tapo nuolatiniu – dieniniu ir naktiniu – darbu. Ir nors visas šis procesas buvo varginamas ir ilgai truko, jo dėka atradau daugybę naujų patyrimų.
– Kaip derinai darbą, šeimą, namus ir knygos rašymą? Kas buvo sunkiausia, o kas smagiausia?
– Ne visuomet paprasta suderinti visus darbus, šeimą, tvarką namuose ir asmeninius projektus. Esi vienas kaip tas karys lauke, todėl šeimos palaikymas – svarbiausias dalykas, nes juk nuo šeimos narių daugiausia pavagi dėmesio ir laiko. Ir jie, o ne kažkas kitas, turi būti atlaidūs nešvarioms grindims, piktai ar pavargusiai mamai ir žmonai, kuri tingi pasikelti nuo sofos.
Atsimenu, kaip sunku rašius visą naktį, iki penkių ryto, keltis aštuntą valandą ir vesti treniruotes. Sunkiausia man buvo susigyventi su nuolatiniu nuovargiu, miego stygiumi ir dėmesio stoka pačiai sau. Nerasdavau laiko nei kirpyklai, nei parduotuvėms, nekalbant apie pasivaikščiojimą ar kino teatrą. Gyvenimas Vilniaus senamiestyje tapo nematomas ir nejuntamas. Tikrai nenorėčiau taip gyventi nuolat, kadangi pokyčiai ir rezultatai akivaizdūs – išvargęs žvilgsnis, išsausėję plaukai, spuoguota oda ir nuolatinis skubėjimas, lėkimas.
Kalbant apie gerus dalykus, kurių taip pat buvo nemažai, smagiausi man – maži vidiniai atradimai, kuomet kaip vaikas, radęs kokią smulkmeną smėlyje, bėgdavau ir nuolat kartodavau: „O jūs įsivaizduojat, kad yra taip ar anaip? Ir kad įmanoma va šitaip?“
Ir taip nuolat atrasdavau sau naujų įdomių žinių, kurios stipriai praplėtė mano akiratį ir suvokimą apie žmogaus būvį. Taip pat nuostabu buvo sutikti ir pažinti naujų žmonių arba suartėti su mažai pažįstamais, įgyti naujų draugų.
Smagu yra kurti, t. y. galvoti, rūpintis, dėlioti, kaip knyga turėtų atrodyti, kokios nuotraukos čia tiktų ar kokios citatos man šioje vietoje reiktų… Mėgstu patį procesą, todėl knygos rašymas buvo jaudinama patirtis, tikrai daug prisidėjusi prie mano tobulėjimo.
– Ar būta kokių juokingų ar liūdnų istorijų, susijusių su knyga?
– Na taip, juokingų istorijų būta! Apskritai pats žodis kalanetika daug kam neaiškus, ypač vyrams. Kokių jie tik pavadinimų neprigalvoja: klipatronika, kibernetika, teletabika, šachmatika…
Įdomi viršelio istorija. Visą knygos rašymo laikotarpį buvau įsitikinusi, jog viršelį turiu ir apie jo keitimą net nemąsčiau. Kadangi jau buvo suplanuotas pirmasis knygos pristatymas, turėjau terminą, iki kada galiu pristatyti viršelį.
Paskutinę naktį, apie trečią valandą, maketuotojas man atsiunčia suderinti galutinį viršelio variantą. Aš jį „palaiminu“ ir ramiai nueinu miegoti. O iš ryto laukia staigmena: Tomas man pateikia naują, visiškai kitokį viršelio variantą su nuotrauka iš interneto.
Staiga suprantu, kad naujas viršelis nerealus ir aš noriu būtent jo! Be to, absoliučiai visi sutikti žmonės išbalsuoja už šį variantą. Belieka ne tiek jau daug – rasti geros kokybės nuotrauką internete ir susitarti dėl autorinių teisių. Kaip paaiškėja, nuotrauka – fotografo iš Honkongo nuosavybė. Bandymai gauti leidimą ieškant fotografo socialiniuose tinkluose sėkmingi, bet atsakymo niekaip negalime sulaukti. Ir vėl ateina didelis nusivylimas, jog negaliu naudoti šio naujo viršelio, o seno jau nebenoriu…
Lieka vienintelė išeitis – kurti naują viršelį! Ir vėl naktinis darbas, naujų nuotraukų ieškojimas. Labai ačiū Tomui, kuris galiausiai sukuria viršelį tokį, koks jis ir yra dabar.
– Kaip dabar jautiesi, kai knyga jau gyvena savo gyvenimą?
– Jaučiu, jog ši knyga – tai tarsi vienas iš tų kalnų, į kurį jau įkopiau. Tai šturmuota viršūnė, kuri suteikia džiaugsmo, įkvėpimo, pasitenkinimo, kad tu tai padarei, įgyvendinai savo idėją. Kartu ateina suvokimas, jog yra aukštesnių viršūnių, į kurias, matyt, laikui bėgant vis tiek bandysi kopti.
Neseniai įkopęs į šeštąją pasaulio viršūnę grįžo mano draugo tėvas. Suvoki, jog žmonės neįmanomus dalykus padaro įmanomais. Tokie žmonės įkvepia nesustoti.
Kalbino
Rūta REKAŠIENĖ